Mariose aptinkama apie 50 rūšių žuvų, kurias galima būtų skirstyti į praeives, pusiau praeives bei sėsliąsias. Paminėsime pačias populiariausias, meškeriotojų dažniausiai sugaunamas žuvis. Be abejo, pirmiausia tai būtų stintos, toliau – ešeriai, karšiai, sterkai, kuojos, vėgėlės, lynai, unguriai, plakiai, žiobriai, lynai, pūgžliai ir iš dalies lydekos bei jūros sykai.

Marias dėl žuvų gausos ir įvairovės meškeriotojai labai vertina ir žūklauja vasarą ir žiemą. Tiesa, žieminės meškerės entuziastai ne visuomet sulaukia tinkamos žūklei ledo dangos. Netgi viduržiemį patekti ant Kuršių marių ledo būna sudėtinga, o kartais ir visai neįmanoma.

Stintos paprastai žvejojamos tik nuo ledo. Daugiausia jų telkiasi tarp Klaipėdos ir Pervalkos ir laikosi arčiau kranto. Tuo tarpu ties Nida, kad sugautum stintų, tenka pėdinti ledu gerus 4-5 kilometrus tolyn į marias. Žvejojant stintas žiemine meškerėle, neretai užkimba vėgėlių, ešerių, sterkų ar net jūros sykų.

Tačiau prasidėjus ledonešiui baigiasi ir stintų žūklė. Tuomet daugelis meškeriotojų labiausiai laukia vasaros ir rudens sezono, kai mariose puikiai galima žvejoti ir nuo kranto, ir iš valties. Populiariausios žūklavietės yra ties Neringos kurortais: Juodkrante, Pervalka, Preila ir Nida, kur žūklės džiaugsmai puikiai dera su poilsiu. Tada Gintaro įlankoje ar prie Avikalnio rago ties Juodkrante, Naglio bei Pervalkos įlankose, prie Pervalkos rago ties to paties pavadinimo gyvenviete, Karvaičų įlankoje prie Preilos, Bulvikio įlankoje ir prie tuo pačiu vardu pavadinto rago bei pačioje Nidoje sutiksime nemažai meškeriotojų. Aišku, tokiame dideliame vandens telkinyje geriausia žūklė iš valties. Dažnai užkimba stambių ešerių ir karšių. Žvejai, ne pirmą kartą meškeriojantys mariose, puikiai žino, kur galima pasigauti vėgėlių ar ungurių, kur didžiausia tikimybė sužvejoti sterkų. Kokiais žūklės įrankiais meškeriojama? Spiningautojai naudoja blizgutes, įvairių spalvų ir dydžių silikoninius tvisterius bei riperius, sėkmingai galima velkiauti masalui naudojant ir negyvą žuvelę. Plūdinės mėgėjai, kaip ir kitur, ant kabliuko mauna natūralų masalą.

Meškeriojant mariose reikia turėti žvejo mėgėjo bilietą ir Aplinkos ministerijos leidimą, nes Kuršių marios priskirtos neišnuomotiniems vandens telkiniams. Be to, reikia nepamiršti, kad marios yra Kuršių nerijos nacionalinio parko teritorijoje.

I Vandens telkinyje gausu ichtiofaunos. Jeigu žūklė nepasisekė, vargiai ką nors sužvejosite ir kituose vandens telkiniuose.

Važiuojant iš Vilniaus ir Kauno, galima pasirinkti vieną iš dviejų krypčių – važiuoti kairiąja arba dešiniąja marių pakrante. Turistai beveik nelanko dešiniosios pakrantės, nes čia daug uždarų įmonių teritorijų, kraštovaizdis nykus, nėra miškų, vyrauja laukai, krūmynai, keli keliukai neasfaltuoti, geresnis kelias driekiasi tik palei šiltąjį kanalą iki kolektyvinių sodų. Keliuku, einančiu per Obenius, aplenkiant Peliunus ir Pagrendą, galima nukakti į Pastrėvį. Gerokai malonesnis maršrutas driekiasi kairiąja marių pakrante, kur nėra įmonių, auga miškai, daug puikių vietų poilsiui. Margaraisčio, Šarkinės, Plėšimų miškeliai juosia marių įlankas ir pusiasalius, artėjant prie Mackūniškių marių pakrantę juosia Šaltinių miškas, čia pat tyvuliuoja ir Vilkogalvio ežeras. Kelias driekiasi per Alinką, pro Dubijos kalną, Šarkinės gyvenvietę, kerta kolektyvinius sodus (važiuojant į Pastrėvį ar Semeliškes, kolektyvinius sodus ir Šaltinių mišką geriau apvažiuoti). Ketinantiems aplankyti Pastrėvio tvenkinį nebūtina užsukti į Elektrėnus, vykstantys iš Kauno važiuoja iki Žiežmarių ir toliau per Bačkonis, Liutonis, Naująsias Kietaviškes iki Pastrėvio. Vilniečiai vyksta per Vievį, Pakalniškes iki Pastrėvio arba per Trakus, Padvarionis, Semeliškes iki Pastrėvio.

Elektrėnų marios ir Pastrėvio tvenkinys – žuvingi ir gausiai meškeriotojų lankomi vandens telkiniai. Elektrėnų mariose gyvena ir veisiasi beveik visos stovintiems vandenims ir kai kurioms upėms būdingos žuvų rūšys. Vyrauja karpinės žuvys, čia daug kuojų, raudžių, karšių, plakių, aukšlių, karosų, karpių, lynų, sugaunama šapalų, salačių ir net strepečių bei meknių. Plėšriųjų žuvų populiacijos gana didelės, čia daug ešerių, lydekų, kiek mažiau sterkų, sugaunama didelių ungurių ir šamų. Šiltuose šiluminės elektrinės vandenyse labai gausiai ir greitai veši dumbliai ir kita povandeninė augmenija, todėl į marias įleista žuvų, kurios minta dugno augalais. Minėtinas baltasis ir juodasis amūrai (abejojama, ar juodųjų amūrų dar liko; šios žuvys nesiveisia natūraliai, tai sietina su ne itin palankiomis sąlygomis mūsų krašto vidaus vandenyse), baltasis ir margasis plačiakakčiai bei bizonžuvė. 1975 m. į Elektrėnų marias buvo įleisti ir amerikiniai šamai, vadinami katžuvėmis. Tai nereiklios, šilumą mėgstančios plėšriosios žuvys, kurios užauga iki 1,5 m ilgio ir pasiekia net 45 kg svorį.

Bizonžuvė savo išvaizda primena karpį (mažažiotė bizonžuvė panaši į aukštanugarį karpį, o juodoji bizonžuvė – į sazaną, todėl mažiau prityrę meškeriotojai šias žuvis gali painioti). Ar šių žuvų sugaunama Elektrėnų mariose, patikimų žinių nėra. Neaišku, ar mariose liko ir upėtakių, jų meškeriotojai gana daug sugaudavo iki 1980-1982 m.

Mariose gyvenantys šamai dažniausiai sugaunami ties kairiąja pakrante. Ypač jie pamėgę tą marių ruožą, kur dugne pūpso iškirsto Žvėrinčiaus miško medžių kelmai, čia sugaunama ir didelių lydekų.

Daug meškeriotojų žūklauja marių kanaluose (šaltą pavasarį sugaunama daug stambių kuojų, ešerių ir karšių). Kai pavasaris šiltas, sužvejojama daug kuojų, raudžių, karšių, ešerių, lynų, nedidelių karpių, kartais valo stiprumą ir meškeriotojo šaltakraujiškumą bei žūklės įgūdžius patikrina šamai (į kanalą atplaukia 5-10 kg svorio ilgaūsių). Šiltajame kanale dažnai rengiamos žūklės plūdine varžybos.

Elektrėnų marios išnuomotos (1219,4 ha) Medžiotojų ir žvejų draugijos Trakų rajono skyriaus meškeriotojams, tad ten ir reikėtų kreiptis visiems, norintiems žūklauti marių gelmėse. Nesusipratimų su gamtosaugininkais neturėtų kilti kitų draugijos skyrių meškeriotojams, turintiems meškeriotojo bilietą. Aplinkos ministerijos metinis leidimas nesuteikia teisės meškerioti Elektrėnų mariose ir Pastrėvio tvenkinyje. Pastarasis (87,7 ha) yra išnuomotas J. Rakštelio individualiai įmonei. Leidimą žūklauti Pastrėvio tvenkinyje galima įsigyti adresu: Senieji Trakai, Nerūdininkų g.

Visos rekreacinės paslaugos teikiamos Elektrėnuose. Salia paplūdimių kairiajame krante yra valčių nuomos punktų, kavinių, maisto prekių parduotuvių. Medicinos paslaugas teikia Sarkinės ambulatorijos darbuotojai. Dalį rekreacinio pobūdžio paslaugų rasite Sabališkėse, Musteniuose, Pakalniškėse, Pastrėvyje, Kareivonyse, Abromiškėse ir Mackūniškėse. Poilsiavietės įrengtos kairiojoje marių pakrantėje – Raistinėje, Alinkoje, Šarkinėje, Šaltiniuose. Dešiniajame marių krante vieta poilsiavietei numatyta Kampų įlankoje tarp Peliūnų ir Pagrendos gyvenviečių. Bene gražiausia poilsiavietė yra Šaltinių miško pakraštyje ties įtekančiu nedideliu upeliu, priešais šią vietą mariose dunkso didelė Tabūno sala.

Alternatyvios žūklavietės – Strėvos upė, Ilgės, Vievio ežerai, Semeliškių tvenkinys (pirmoji Strėvos upės patvanka).

Aukštadvario vandens saugykloje karaliauja karšiai, kurie dėl gerų mitybos sąlygų čia auga sparčiai. Be jų, meškeriotojai dar sugauna plakių, kuojų, raudžių, karosų, lynų, aukšlių, ungurių, ešerių ir, žinoma, lydekų. Nors kranto atabradai daugelyje vietų smėlėti, žvejojant pravartu turėti laivelį. Tiesa, sėslūs meškeriotojai, gerai pajaukinę žuvis, puikiausiai gali meškerioti nuo kranto.

Privažiuoti prie vandens saugyklos paprasta: iš Trakų važiuojame į Aukštadvarį, o iš ten įvairiais keliais galima patekti prie vandens saugyklos.

Aukštadvario vandens saugykla yra Aukštadvario regioninio parko teritorijoje, todėl statyti automobilius, rengti stovyklavietes ar šiaip iškylauti reikia tam skirtose vietose.

Daugiau informacijos ir patarimų galite gauti paskambinę į Medžiotojų ir žvejų draugijos Trakų rajono skyrių tel. (8 528) 5 31 74.

Aukštadvario vandens saugykloje visada ką nors sugausite, bet jei atsitiktų taip, kad likote be laimikio, aplankykite Sienį.

]]> http://www.xn--vejyba-2pb.lt/kiti-telkiniai/aukstadvario-vandens-saugykla.htm/feed 0 http://www.xn--vejyba-2pb.lt/ezerai/zirnajai.htm http://www.xn--vejyba-2pb.lt/ezerai/zirnajai.htm#comments Mon, 04 Jan 2010 09:19:56 +0000 admin http://www.xn--vejyba-2pb.lt/?p=510 Žirnajai – pailgos formos, ištįsęs iš pietų į šiaurę rininės kilmės ežeras Ukmergės rajone. Jo plotas -189 ha, vidutinis gylis – 11,6 m, giliausia vieta – 25,9 m, kranto linijos ilgis – 7,76 km. Į pietinę ežero dalį įteka upelis, o iš šiaurinės išteka Žirnaja – kairysis Šventosios intakas. Šiaurinė ežero dalis seklesnė, viduryje dugnas pamažu ima gilėti. Giliausios vietos – pietinėje Žirnajų dalyje. Ežero dugnas dumblėtas ir tik atabraduose tęsiasi siauri smėlingi ruožai. Žirnajų reljefas kalvotas, rytinė ir vakarinė pakrantės aukštesnės už šiaurinę ir pietinę. Vyrauja priemolingas dirvožemis. Ežeras gausiai apaugęs švendrais ir meldais, kurių juostos kai kur matyti ir ežero viduryje. Taip pat gausi ir vešli povandeninė augmenija.

Ežeras yra už 14 km i pietus nuo Ukmergės. Patogiausia pasiekti vakarinę ežero pakrantę važiuojant Ukmergės-Gelvonų keliu. Yra ir daugiau kelių kelelių, kuriais nukankama prie Žirnajų.

Žirnajai garsėja gausia ichtiofauna. Ypač visus vilioja Žirnajų lydekos ir ešeriai, ne ką mažiau kuojos, raudės ir vėgėlės. Pastarųjų žuvų tikrai nemažai. Puikiai pažvejoti ežere galima ir vasarą, ir žiemą. Apie Žirnajus, kaip apie dažną krašto ežerą, pasakojamos įvairios legendos. Viena iš jų byloja apie Totoriškių piliakalnį, kuris esą buvo supiltas po didelio lietuvių ir totorių mūšio.

Žirnajų ežeras priklauso Medžiotojų ir žvejų draugijos Ukmergės rajono skyriui, kuris įsikūręs Gruodžio 17-osios g. 34, Ukmergėje, tel. (8 340) 6 49 92. Meškeriojant Žirnajuose reikia turėti žvejo mėgėjo bilietą arba Medžiotojų ir žvejų draugijos Ukmergės rajono skyriaus išduotą leidimą.

Nors dirvožemis ir molingas, susirasti vietą stovyklavietei prie ežero nesunku. Žinoma, jeigu tik nesate alergiški uodams ir kitiems kraują siurbiantiems vabzdžiams, kurie kankina dažną žuvautoją. Meškeriotojui, atvykusiam automobiliu, patogiausia apsistoti Ukmergėje.

Kai Žirnajuose nesiseka, bandykite žvejoti Šventosios upėje, kur gausu įvairių žuvų.

]]> http://www.xn--vejyba-2pb.lt/ezerai/zirnajai.htm/feed 0 http://www.xn--vejyba-2pb.lt/ezerai/zelvos.htm http://www.xn--vejyba-2pb.lt/ezerai/zelvos.htm#comments Mon, 04 Jan 2010 09:18:10 +0000 admin http://www.xn--vejyba-2pb.lt/?p=508 Ežeras yra Molėtų rajone, apie 12 km nuo rajono centro, netoli kelio Vilnius tena. Privažiuoti prie jo labai lengva, nes nutiestas kelias į observatoriją, kuri yra ant Želvų kranto. Ežero krantai aukšti, kalvoti, apaugę medžiais ir krūmais, upelių žiotyse užpelkėję, o šiaurinę ežero pakrantę juosia miškas. Ežeras gana ilgas ir vingiuotas, jo plotas – 145 ha. Didžiausias gylis -19,1 m, vidutinis – 5,4 m. Ežere yra 3 salos. Dugnas išraižytas duburių ir sėklių. Atabradas siauras ir smėlingas. Toks pat atabradas ir apie salas. Vandens skaidrumas – 2-2,5 m.

Ežere gyvena ešeriai, karšiai, karosai, kuojos, lydekos, lynai, raudės, sterkai, vėgėlės.

Meškeriotojus labiausiai domina karšiai – jų Želvose gausu, tačiau itin didelių sugaunama retokai. Neblogai kimba lydekos ir ešeriai. Pastarųjų čia taip pat gausu, vyrauja vidutinio dydžio kupriai, nors pasitaiko ir kilograminių. Įdomi šiame ežere kuojų žūklė, nes šių žuvų populiacija gana gausi.

Ežeras išnuomotas Medžiotojų ir žvejų draugijos Molėtų rajono skyriui, kurio būstinė yra rajono centre (Vilniaus g. 54, tel. (8 383) 5 14 80). Cia parduodami leidimai žūklei.

Išsinuomoti valtį ir pernakvoti galima pas observatorijos darbuotojus ar netoliese esančiame Suginčių bažnytkaimyje, kur yra kavinė ir parduotuvė.

Kairėje kelio į observatoriją pusėje tyvuliuoja Ilgyno ežeras, o Poviliškių miške, kuriuo vingiuoja miško keliukas, – keli nedideli, bet žuvingi ežeriukai. Netoliese ir Baltis, ant kurio kranto įrengta graži poilsiavietė. Čia galima gauti nakvynę ir išsinuomoti valtį. Beje, Ešerinio pakrantėje taip pat yra poilsiavietė. Apsistojus prie Želvų ežero, observatorijos teleskopais galima žvilgtelėti į dangaus skliauto šviesulius.

Ne kartą į ežerą bandyta įveisti karpių, sazanų bei sidabrinių karosų, tačiau introdukcija akivaizdžių rezultatų nedavė. Ežeras priskiriamas karšiniams lydekiniams ežerams. Nors karšių populiacija gana gausi, jie auga lėtai. Tą patį galima pasakyti ir apie kuojas. Užtat Žalėse daug stambių ešerių. Jie ir masina meškeriotojus (ypač poledinės žūklės). Tiesa, pastaraisiais metais į ežerą buvo įleista nemažai lydekų, bet jos net prityrusiam spiningautojui užkimba retokai. Be jau minėtų žuvų, Žalėse galima sužvejoti plakių, kuojų, raudžių, lynų ir pūgžlių.

Leidimus žvejoti galima įsigyti iš ežero nuomininkų. Būtina atkreipti dėmesį į informacines lenteles, kuriose nurodyti vienos dienos žūklės įkainiai.

Kai žuvys Žalėse nekimba, pabandykite pažvejoti šalimais esančiame Žalesėlyje.

]]> http://www.xn--vejyba-2pb.lt/ezerai/zalesas.htm/feed 2 http://www.xn--vejyba-2pb.lt/ezerai/zarasas.htm http://www.xn--vejyba-2pb.lt/ezerai/zarasas.htm#comments Mon, 04 Jan 2010 09:13:38 +0000 admin http://www.xn--vejyba-2pb.lt/?p=503 Nuostabaus grožio žuvingas ežeras pačiame Zarasų mieste. Jo plotas – 327 ha, vidutinis gylis -11,5 m, giliausia vieta – 36,6 m, kranto linijos ilgis -11,4 km. Rytiniai krantai iškilę net 17 m virš vandens horizonto, kitur krantų aukštis svyruoja nuo 5 iki 12 m. Žemi krantai yra tose vietose, kur įteka ir išteka upeliai. Čia jie gan užpelkėję. Ežeras pratakus. Iš svarbesnių upelių, įtekančių į ežerą ir ištekančių iš jo, galima būtų paminėti Nikają ir Laukesą. Ežeras didelis, gilus, jo krantai sudėtingos konfigūracijos: pusiasaliai kaitaliojasi su įlankomis. Ežero dugne nemažai duobių, kurias keičia sėkliai. Atabradai beveik visur smėlėti arba žvirgždėti, tinkami tiek žūklauti nuo kranto, tiek poilsiauti. Įlankos apaugusios nendrėmis ir švendrais. Ežero dugną dengia dumblas. Zarasas apipintas įvairiomis istorijomis ir legendomis. Beje, net ir šiandien daug kas ginčijasi, koks yra tikrasis ežero vardas. Tarpukaryje jis buvo vadinamas Zaraso arba Osos vardais. Žvejai vadindavo jį Didžiuoju. Beje, kaip ir salą šiaurinėje ežero dalyje, kur XVII a. veikė vyrų kongregacijos „Canonicorum” vienuolynas. Be jo, saloje buvo bažnyčia ir mokykla. Tuomet pirmą kartą į salą buvo nutiestas medinis tiltas. Be Didžiosios salos, ežere dar yra trys salos, pavadintos vaizdingais Italijos, Liepynų ir Putinų vardais. Šių keturių salų pavadinimai išliko iki šių dienų. Didžiojo ežero pavadinimą, matyt, nulėmė žymaus kalbininko K. Būgos autoritetas: jis buvo įsitikinęs, kad ežeras turi vadintis Zaraso vardu. Taip šiandien mes jį ir vadiname.

Zarase aptinkama didelė žuvų rūšių įvairovė. Čia galite sugauti lydekų, ešerių, karšių, plakių, kuojų, raudžių, aukšlių, gružlių, pūgžlių, meknių, šapalų, karosų, vėgėlių, lynų, ungurių, stintų, seliavų, strepečių, šamų ir netgi sykų. Žinoma, žūklauti tokiame dideliame ežere reikia priprasti ir perkąsti visas ežero paslaptis ir niuansus. Ežere, kurio toks sudėtingas dugno reljefas, neprityrusiam atvykėliui nėra kas veikti. Tačiau savo sudėtingumu Zarasas ir žavus.

Meškerioti galima nuo kranto daugelyje vietų, tik labai trukdo nendrės. Reikalinga ilga meškerė. Todėl geriausia atsivežti valtelę arba medinę valtį nuomotis iš vietos gyventojų. Nors čia, tiesą sakant, gali kilti sunkumų: valtimis nusėti vos ne visi ežero krantai, tačiau dažnokai sunku rasti jų savininką, irklai būna sulūžę ar panašiai.

Zarasą tvarko ir prižiūri Medžiotojų ir žvejų draugijos Zarasų rajono skyrius, todėl atvykėliui patartina užsukti į skyriaus būstinę Zarasuose, Aukštaičių g. 4, arba paskambinti tel. (8 385) 5 22 86. Tačiau bet kokiu atveju reikia žinoti, kad privalu turėti galiojantį žvejo mėgėjo bilietą.

Nepavykus žūklei Zarase, pravartu bandyti žvejoti Nikajos arba Laukesos upeliuose arba nuvykti į Avilio ežerą.

Zapsio ežere gyvena aukšlės, ešeriai, karšiai, karosai, kuojos, lydekos, lynai, raudės.

Gausiausia yra karšių populiacija, nes ežero dugnas dumblingas, geros neršto ir mitybos sąlygos. Neblogai Zapsyje jaučiasi lydekos, daugiausia jų sugaunama šiaurinėje ir vakarinėje ežero dalyse. Kuojų ežere taip pat gausu, jos gerai kimba. Aplink salas – o jų dvi – sugaunama ešerių, ir gana stambių. Meškerioti patogiausia iš valčių, nes ežero pakrantėse gausu vandens augalų, o krantai apaugę krūmais. Karšiai gaudomi plūdinėmis ir dugninėmis tradiciniu masalu – sliekais. Kuojos vasarą noriai griebia kviečių grūdus ir tešlą. Žiemą kuojos ir karšiai viliojami avižėlėmis su trūkliais.

Ežeras išnuomotas G. Truskos individualiai įmonei, kurios adresas: Liepų 9, Lazdijai, tel. (8 318) 5 19 84. Čia parduodami leidimai žūklei. Jų galima įsigyti ir poilsiavietėje.

Žvejai gali apsigyventi viloje ant kranto iš anksto užsisakydami vietas tel. (8 318) 4 25 50. Čia patogu pasistatyti palapines. Stovyklaujama ir vienoje iš salų. Apsistoti galima pas vietinius gyventojus. Artimiausia gyvenvietė – Kučiūnai – yra už 7 km. Čia rasite kavinę ir parduotuvę.

]]> http://www.xn--vejyba-2pb.lt/ezerai/zapsys.htm/feed 0 http://www.xn--vejyba-2pb.lt/ezerai/virintai.htm http://www.xn--vejyba-2pb.lt/ezerai/virintai.htm#comments Mon, 04 Jan 2010 09:08:59 +0000 admin http://www.xn--vejyba-2pb.lt/?p=499 Virintai – ežeras Molėtų rajone, už 6 km nuo rajono centro. Ežerą supa kalvos, vietomis apaugusios mišku. Kitur – dirbami laukai ir pievos. Virintai pasiekiami važiuojant Vilniaus-Utenos keliu bei keliu j Skudutiškį.Iš ežero išteka Virinta – Šventosios kairysis intakas. Ežeras gana ilgas – 4,5 km, didžiausias plotis -1,2 km. Didžiausias ežero gylis – 34,8 m – yra į šiaurę nuo salos, vidutinis gylis – 10,5 m. Plotas – 257,6 ha. Į Virintus įteka keli upeliai, išteka jau minėta Virinta. Atabradas siauras, smėlingas. Įlankose, upelių žiotyse bei ištakose pakrantės uždumblėjusios ir smarkiai užžėlusios. Vanduo ežere dėl ištirpusios kreidos yra neskaidrus.

Virintų ežere gyvena aukšlės, ešeriai, karšiai, kuojos, lydekos, lynai, plakiai, pūgžliai, raudės, stintos.

Meškeriotojus ypač domina ešeriai, karšiai ir lydekos. Karšių populiacija gana gausi, bet jie auga lėtai, nes mitybos sąlygos nėra itin tinkamos. Tačiau suviliojus juos geru jauku, jie puikiai kimba ir žiemą, ir vasarą. Lydekos auga greičiau, nes ežere gausu aukšlių ir smulkių plakių. Kuojos, kaip ir karšiai, auga lėtai, bet užkimba gana stambių. Vasarą didelės kuojos sugaunamos masalui naudojant tešlos rutuliukus, šutintus kviečius, duonos minklę. Šį masalą mėgsta ir stambios rau-dės, kurios būriais sukinėjasi plūdenų prižėlusiose įlankose. Labai gerai ežere jaučiasi ešeriai, tad galima sugauti kilograminių ir didesnių. Kadangi ežere daug sėklių, patartina apie juos ieškoti stambių ešerių. Virintos ištakose bei apžėlusioje įlankoje galima sugauti gražių lynų. Raudžių pagaunama rytinėje ežero dalyje apie salą. Čia neblogai kimba lydekos, ešeriai, pasitaiko lynų. Vietomis galima meškerioti ir nuo kranto, bet geriausia žūklauti iš valties. Pagrindiniai žūklės įrankiai žiemą – blizgės ir avižėlės su trūkliais, vasarą – plūdinės ir spiningai.

Ežeras išnuomotas Medžiotojų ir žvejų draugijos Molėtų rajono skyriui, kurio būstinė yra Vilniaus g. 54,telefonas (8 383) 5 14 80.

Žuklautojai gali apsigyventi pas pakrantės gyventojus Verbiškių, Juodėnų kaimuose bei Čiulėnų gyvenvietėje, kur yra kavinė, parduotuvė, seniūnijos centras.

Kitapus kelio Molėtai-Utena tyvuliuoja dar du ežerai – Graužys ir Ilgynas, kurie upeliuku jungiasi suVirintais.

Šiaurinis ežero dugnas žvirgždėtas. Čia sužvejojami stambiausi ešeriai, o pastaruoju metu ir sterkai. Lydekų mėgėjams patartina žvejoti pietinėje bei pietvakarinėje ežero dalyje. Lydekos ir ešeriai – populiariausios žuvys Vilnojoje. Ežere dar gyvena ir veisiasi kuojos, raudės, pūgžliai, vėgėlės, gružliai, aukšlės.Yra lynų, kurie iš gretimais esančio Kaušelio (kartu su karpiais) upeliu patenka į Vilnoją. Pastaraisiais metais ežere sėkmingai aklimatizuotas sterkas. Sprendžiant iš laimikių, čia jis auga gana gerai. Vilnoja garsi ir savo vėžiais, ypač plačiažnypliais.

Ežerą prižiūri ir tvarko Medžiotojų ir žvejų draugijos Vilniaus rajono skyrius. Vilnojoje nuolat veisiamos žuvys. Norintiems meškerioti (ir vėžiauti) ežere būtina turėti galiojantį žvejo mėgėjo bilietą.

Atvykti prie ežero nesudėtinga. Iš Vilniaus kursuoja maršrutinis autobusas Vilnius-Sudervė. Privažiavus Sudervę už kalvelės matyti ežeras. Į akis pirmiausia krinta neįprastos formos (apskritimo) dorėninio stiliaus kolonomis papuošta bažnyčia, statyta pagal L. Stuokos-Gucevičiaus projektą dar 1802 metais. Pastatyta ji, kaip ir buvęs dvaras, ant aukštumos, vadinamos Pilies kalnu.

S, Jeigu Vilnojoje nepavyksta nieko sužvejoti, patartina plūdę pamirkyti Kaušelyje. Čia reikia tik kantrybės ir pastabumo – vienas kitas lynas beveik garantuotas. Išbandykite laimę Riešės ežere.